Šventės kitose šalyse

Šiek tiek istorijos

Kalėdos – viena svarbiausių krikščionių bažnyčios švenčių – Kristaus gimtadienis. Tik katalikai ir protestantai ją švenčia gruodžio 25d., o stačiatikiai – sausio 6d.

Pagonims ši diena buvo žiemos saulėgrįžos, šviesos perhalės prieš tamsą, protėvių pagerbimo diena. Daugelis tą dieną švęsdavo ir naujų metų pradžią.

Bendra gal tik tai, kad visuose kraštuose priimta Kalėdas ir Naujuosius metus sutikti ypatingai, su ypatingomis vaišėmis, papročiais ir pan.

Kaip Kalėdos švenčiamos…
… Lietuvoje

Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Nuo stalo nuimtą šieną dalindavo gyvuliams.  Tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Prieš Kalėdas neretai skresdavo kiaulę ir atlikdavo skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galvą papuošdavo žalumynais. Kiaulienos valgymas bei aukojimas buvo magiška priemonė padidinti žemės derlingumui.

Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo, nieko nedirbdavo, užsiimdavo būrimais. Šaltos Kalėdos reiškė vėlyvą pavasarį, saulėta diena – derlingus metus.  Svarbią reikšmę turėjo linkėjimai bei sveikinimai. Apeiginius linkėjimus atlikinėjo žyniai, persirengėliai. Vėliau šis paprotys išliko kaip vaikščiojimas persirengus Kalėdų seniu arba Kalėda, gero derliaus linkėjimas.

Vėliau kalėdojimo apeigas pradėjo atlikinėti patys valstiečiai, lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą. Kalėdojimas prasidėdavo per Kalėdas ir trukdavo iki Trijų karalių.  Kalėdų dainoms būdingi priedainiai “leliu kalėda”, “leliumai”, “alelium kalėda”, “aladumai ladum”. Dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Šias dainas katalikų dvasininkija draudė giedoti. Sugrįžtanti saulė giesmėse vaizduojama moterimi su perlų vainiku ir kitaip. Dažnas žydinčio medžio motyvas, simbolizuojantis pasaulio medį, taip pat besiartinantį pavasarį. Neretai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atgimstančio pavasario simbolis. Saulė vaizduojama žydinti, besidabinanti, besimainanti.  Per Kalėdas namai buvo puošiami eglės šakomis. Neaišku, ar buvo puošiamos pačios šakos…

Anglijoje  Gaminamas tradicinis pudingas, kuris prieš patiekiant ant stalo apipilamas romu ir uždegamas.   Dar vienas tradicinis patiekalas – įdaryta kalakutė, į kurios vidų prikemšama visko, ko tik randama šaldytuve: duonos, sūrio, džiovintų vaisių, pupelių ir t.t. Tačiau taip greičiausiai elgiamasi ne iš meilės kokioms nors ypatingoms tradicijoms, o todėl, kad kalakutė – iš tikrųjų dideli paukščiai ir įdaro joms reikia labai daug.  O šventės patalpos puošiamos žaliuojančiomis šakelėmis. Tam naudojama ne tik mums įprasta eglė, bet ir bugienis bei amalas. Beje, tikima, kad bučinys po amalo šakele per Kalėdas atneša amžiną meilę ar sutvirtina draugystę…

Buriatijoje  Žiemą buriatai švęsdavo Baltąjį Mėnesį. Tuo laiku buvo rengiamos įvairios apeigos, skirtos pamaloninti dvasioms globėjoms, vykdavo apeiginės varžybos, buvo rungiamasi, kas stipresnis, taikliau šaudo iš lanko, greičiau čiuožia ir t.t.  Visa giminė susirinldavo į bendrą puotą su tradiciniais patiekalais. Veikiant europietiškoms ir krikščioniškoms tradicijoms, daugelis Baltojo Mėnesio apeigų tapo Kalėdų ir Naujųjų metų šventės dalimi….

Izraelyje  Žydams Naujieji metai – šventas laikas, kai reikia apmąstyti savo nuodėmes bei klaidas ir pasižadėti jas ištaisyti. Vaikams dovanojami nauji drabužiai. Šventinėms vaišėms kepama šviežia duona ir valgomi vaisiai….

Japonijoje  Kad neįsileistų į namus piktųjų dvasių, japonai prie įėjimo pakabina saujelę šiaudų. Be to, tikima, kad tai atneša tiems namams laimę. O tuo momentu, kai pasibeldžia Naujieji, visi pradeda garsiai juoktis. Tikima, kad garsus ir ilgai trunkantis juokas atneš sėkmę visais ateinančiais metais.  Šventiniams patiekalams naudojami tik ,,laimingi“ produktai. Manoma, kad jūros kopūstai teikia džiaugsmą, kepti kaštonai – sėkmę darbuose, žirniai ir pupos – sveikatą, virta žuvis – ramybę, žuvų ikrai – laimę šeimoje ir t.t. Vaišinamasi tyliai, be triukšmo, nes tikima, kad niekam nevalia drumsti susikaupimo ir minčių apie ateitį…

Vengrijoje  Vengrijoje gyva sena tradicija Kūčių dieną laikytis griežto pasninko. Žmonės ne tik patys nevalgo, bet ir nešeria gyvulių. O tai, kad jau galima sėstis prie stalo, praneša varpų skambėjimas. Tada valgoma pasninkiška vakarienė, po kurios visi skuba į bažnyčią, o grižę vėl sėda rpei stalo, tik šį kartą ant jo jau dedami mėsiški valgiai.  Būtina, kad ant stalo būtų kiaulienos – tai, esą, neša laimę. Kalėdų rytą pirmoji turi keltis namų šeimininkė ir išgerti taurelę degtinės – kad gyvulių apetitas ateinančiais metais būtų geras. O namų šeimininko pareiga – iki pusryčių parnešti vandens. Mat Kalėdų rytą iš šaltinio ar šulinio vandenį gali semti tik vyrai.  Beje, turėkite omeny – tikima, kad jei Kalėdų rytą pirmas į svečius užeina vyriškis, tai žada namams laimę, o jei moteris – nelaimę. Todėl kartais netoli gyvenantys giminaičiai ar draugai pasiunčia kokį nors guvų šeimos bernioką ,,su reikalais“ į tuos namus, kuriems linki sėkmės. 

Nastė