Vis didėjančios sąskaitos už buto šildymą, ilgėjančios eilės šiltų drabužių parduotuvėse, augantis pyktis pravažiuojančių automobilių vairuotojams (vienas jų šįryt aptaškė tave purvinu lietaus vandeniu) ir žemėn krentantys margi kaip žurnalisto gyvenimas lapai primena, kad jau ruduo. Lapkritis… Miestai netrukus pasipuoš šventiniais blizgučiais, ims įkyrėti per TV rodomos įvairių gerumo akcijų reklamos, pasirodys pirmasis sniegas. Tai ženklai, kad artėja stebuklų metas – Kalėdos, kai kiekvienoje širdyje atsiras bent mažytė gėrio kibirkštėlė. Bet kam laukti švenčių – vieną gerą darbą galime padaryti jau šiandien!

,,Maisto bankas“ – kas jis?

    Jau ne pirmus metus paskutinį lapkričio savaitgalį šalies didmiesčiuose esančiuose didžiuosiuose prekybos centruose vyksta  socialinė jaunimo akcija ,,Maisto bankas“. Šios akcijos metu savanoriai, pasipuošę raudonojo obuolio ženklu, ragina visus geros valios žmones pirkti ilgai negendančius maisto produktus ir aukoti juos tiems, kuriems jų labiausiai reikia – alkstantiems vaikams iš socialiai remtinų šeimų. Tikrai neprašausite nupirkę arbatos, aliejaus, kruopų, makaronų ar konservuotų vaisių ir padavę juos prie kasų stovintiems akcijos savanoriams. Šie produktai nėra brangūs, o atliktas geras darbas dar ilgai šildys prisiminimus.

Vietoj pabaigos

Jeigu susidomėjote, apsilankykite internetinėje svetainėje www.lusi.lt –čia rasite daugiau informacijos apie ,,Maisto banką‘‘, ir galėsite tapti savanoriais. Juk visai nesvarbu, kad po tokios, kilniam tikslui paaukotos dienos, skauda nugarą (pabandykit 3 valandas pastovėti su aukštakulniais!), svarbiausia – geras tikslas. Tik pagalvokit apie tuos vaikus, kurie nežino Kalėdų prasmės, kurie rytą nubudę neras dovanų, kurių namuose nėra net gi pačių būtiniausių maisto produktų? Mes galime šį tą pakeisti, juk visi esame žmonės! Aš tikiu stebuklais, o jūs?

  Eglė K.

Graži pasaka

 Praėjus kuriam laikui po jo išvažiavimo, mes dažnai kalbėdavomes telefonu. Atrodė, kad jis visai šalia, kad tuoj tuoj užeis į svečius išgert kavos ar pažaist kompiuterinį žaidimą, bet deja, jis buvo toli… Iš tų pokalbių galėjai pamanyt, kad tai šneka du mylintys vienas kitą žmonės, buvo sekama labai graži pasaka apie draugystę, gyvenimą kartu ir vedybas. Nenorėjau tuo tikėt, bet kažkur giliai, sužeistoj širdelėj, tikėjau.

Viskas išaiškėjo

 Pirmoj daly šios istorijos buvo nepaminėti keli labai svarbūs faktai. Žmogus, kurį aš įsimylėjau, buvo buvęs mano geriausios draugės vaikinas ir dėl mano ir jo draugystės (kitų smulkmenų ji tada dar nežinojo) mūsų santykiai nutrūko. Bet po pirmojo straipsnio pasirodymo ir kaikurių žmonių ilgo liežuvio viską suprato.

Supratingumas

 Tikrai nesitikėjau, kad ji kadanors būtų supratusi mano jausmus jos buvusiam ir palaikiusi mūsų santykius, bet aš klydau. Po kažkurio laiko mes susitikom ir išsiaiškinom. Aišku ne viskas buvo labai malonu, bet to reikėjo, kad gimtų šis straipsnis ir dar didesnė gyvenimo patirtis.

Apgavystė norint apsaugot nuo skausmo?

 Skamba keistokai ar ne? Na, žmonių logikos kaikuriuose dalykuose nevisada rasdavau, kaip ir ta, kad mano įsimylėjimo objektas iš esmės žaidė dvigubą žaidimą. Tada kai jis sekė tą pasaką apie gražią draugystę, jis nebuvo pamiršęs mano draugės, aš tai žinojau, bet tikėjausi, o ir buvo šneka su juo, kad jei išblės tas jausmas man, jis pasakys, tik jis to nepadarė ir žaidė toliau. Kai viskas išaiškėjo, nebuvau girdėjus jo jau senokai, kažką lyg ir nujautė širdis, bet žmogaus duotas žodis buvo svaresnis.

Liekam draugais?

 Po ilgų draugės moralų jam ir po vos ne prievarta ištrauktos tiesos, kad man jis nejaučia nieko, mes nutarėm likt tik draugais. Nors sako draugų nėra, bet…

Pamąstymui 

 Ar manot, kad po tokių išgyvenimų įmanoma vėl pažiūrėt žmogui į akis ir bendraut? Aš to dar nežinau, bet kaip pasakė mano geras ir tikras draugas: „Nebūk vaikas, ką mylėt visada surasi“.

Justė

Kas tie užsikrėtę ŽIV?

 Tai nėra, kaip rodo kai kuriuose filmuose, pabaisos, aptekę pūlingomis išskyromis, pakvaišę nuo žinojimo, kad  greitos mirs kančiose ir trokštantys kuo daugiau su savim ,,nusitempti‘‘ į aną pasaulį. Tai – žmonės, tokie kaip tu, kaip aš, kaip tavo kaimynas iš kitos laiptinės.

 Užsikrėtus ŽIV žmogus dar daugelį metų gali būti sveikas ir darbingas. Jis gali net nenujausdamas platinti šią infekciją.

Kas yra ŽIV? Kas yra AIDS?

 ŽIV- žmogaus imunodeficito virusas. Jis pažeidžia imuninę sistemą , saugančią organizmą nuo įvairių infekcijų. ŽIV sukelia ligą, kurios paskutinė stadija yra AIDS.

Kaip plinta ŽIV?

ŽIV  galima užsikrėsti lytiniu santykiu metu ir tikimybė užsikrėsti didėja, jei:
1. vienas iš partnerių yra užsikrėtęs kita lytiškai plintančia liga;
2. jei vieno iš partnerių pažeista gleivinė (taip pat burnos, analinės angos);
3. jei lytiniai santykiai buvo prievartiniai;
4. lytiniai santykiai menstruacijų metu ar patys pirmieji lytiniai santykiai;

ŽIV galima užsikrėsti naudojant tas pačias priemones injekcijoms, jei vienas iš naudojančių ŽIV infekuotas
 
ŽIV galima užkrėsti perpylus infekuoto žmogaus kraujo

ŽIV gali perduoti motina kūdikiui nėštumo, gimdymo, maitinimo metu

Kada ŽIV neplinta?

Oro lašeliniu būdu, per maistą ir vandenį (čiaudint, kosint, bučiuojantis ŽIV neužsikrėsi).
Uodų, erkių ir kitų vabzdžių įkandimu metu.
Buitinių kontaktų metu. Galima drąsiai gyventi viename bute su ŽIV infekuotu žmogumi ir naudojantis vienu tualetu, vonia, valgymo įrankiais tikrai neužsikrėsi.

Kaip sužinoti ar nesi užsikrėtęs ŽIV?

Vienintelis tikslus būdas sužinoti, ar esi ŽIV infekuotas yra ŽIV testas. Tam imamas kraujas. Tiesa, dabar jau testerių, nustatančių pagal burnos išskyras, momentiniai testeriai, tačiau jų tikslumas nėra 100% tikslumo.

Rekomendacijos kaip išvengti ŽIV:
1. Vengti atsitiktinių lytinių santykių
2. Lytinių santykių metų (oralinių taip pat) teisingai naudoti prezervatyvus.
3. Tatuiruočių salonuose, medicininėse įstaigose, kosmetinių procedūrų metu įsitikinti, kad naudojamos sterilūs vienkartiniai įrankiai.
4. Nenaudoti narkotikų, tačiau, jei jau sergate narkomanija, naudokite tik sterilias savo priemones.

Labai svarbu žinoti, ar esi ŽIV infekuotas

       Kviečiame visus pasikrinti dėl ŽIV infekcijos. Žinodami atsakymą – gyvensite ramiau. Jei atsakymas bus teigiamas, t.y. jei esate ŽIV infekuotas – tai nėra mirties nuosprendis. Medicina žengia į priekį ir nors vakcina dar neišrasta ir nuo ŽIV nors išgydyti dar negalima, bet laiku nustačius galima procesą sustabdyti laiku paskyrus gydymą.
      Kiekvienas  savo artimiesiems linki tik gero ir, manau, neatsiras nei vieno sveiko proto žmogaus, kuris tyčia platintų ŽIV.

Gintarė
 

Tačiau atsukim laiką atgal… 24 valandoms. Vos saulei patekėjus virš horizonto, seneliai kimba į darbą, o tuo metu visi kiti saldžiai miega, net nenujausdami, kas vyksta aplinkui. Po kelių valandžiukių prabunda visi… Na žinoma, tik aš dar tebesivartau lovoje. Juk esu “šeimos miegalė”. Ilgai tokiu poilsiu tą rytą dėja  nepasidžiaugiau… Mane iš šiltų patalų greit išvijo mama, paliepusi padėti sesei. Pusryčiai, dar neseniai išvirta garuojanti mėtų arbata sušildo visą kūną.
 Praėjus keletui akimirkų po pietų mus netikėtai aplankė svečiai… Visi suaugusieji patraukė išgerti kavos. Tuo metu mes, vaikai, apsirengę keletu megztinių, ant viršaus žieminiu, storu paltu bei batais išbėgome į lauką pasidžiaugti žiemos teikiamomis pramogomis… Žinoma, apsirengus tiek drabužiu jaučiausi kaip koks baltasis lokys poliarinę dieną… Tačiau tai mums netrukdė sparčiai judėti. Juk kaip nori – viską gali Nudundėjom kalnu žemyn link užšalusio ežero, paskui save tempdami rogutes ir netrukus ropojom dar baltu, neseniai iš dangaus iškritusiu sniegu. Tos akimirkos visuomet buvo smagios… Ir laikas bėgdavo nepastebimai. Tampėm vienas kitą rogutėm, mėtėmės sniegu, statėm senį besmegenį, žaidėm sniego kara, dar kartais pračiuoždavom pliku ledu…
 Neužilgo pradėjo temti. Juk žiema, ir visi puikiai žinom, kad jau sulaukius penktos valandos vos galima įžiūrėti ranką, pakeltą virš akių. Šlapi, tarsi iš pačio ežero išlindę, raudonomis nosimis it Kalėdų senelio elnio Rudolfo, užsirėglinom kalnu aukštyn ir norom nenorom parpūškavom į šiltus namučius  Pakeitus drabužius pakvipo Kalėdom. Nekantriai laukiau ir vis dirsčiojau pro langą, ar neužklys čia netikėtas, tačiau labai laukiamas svečias.
Greit namų slenkstį paržengė diedukas, nešinas glėbiu šienu. Visad mėgau tos džiovintos žolės kvapą… Ilgai nelaukus išsklaidžiau jį po didelį stalą, o močiutė ant viršaus užtiesė baltą it pirmas iškritęs žiemos sniegas, staltiesę. Jau tada pasigirdo indų kaukšėjimas ir panašūs garsai virtuvėje. Močiutė išaugino puikias šeimininkes ir geras kulinares. Po valandėlės ant stalo puikavosi dvylika žuvies patiekalų, ir 15 šakučiu, peilių bei stiklinių kiekvienam iš mūsų.
 Pagaliau prasivėrus durims mūsų ausis pasiekė žinia, kad “žvaigždė su uodega”, kaip aš ją vadindavau, jau patekėjusi. Mūsų jaukus ratelis apsupo gražiai padengtą stalą. Pradėjom Kūčių vakarienę. Žinoma, prieš tai ritualiniai dalykai: persižegnojam, sukalbam maldelę, ir pakartojus pirmą veiksmą prasideda plotkelių dalybos. Kiekvienam šeimos nariui po gabalėlį. Visuomet paragaudavau visų  žuvies patiekalų, nors ir po truputėlį…
Po viso to pradėjom savo kasmetinį, būtent Kūčių vakarui skirto šou: eilės, kurias dažniausiai deklamuodavau aš, dainos, užduotys, galvotos visą mėnesį, prizai ir žinoma puiki, šventinė nuotaika liejosi tą vakarą. O iškart po nusilenkimo įsispirdavome į pirmus pasitaikiusius batus, apsivilkdavome po ranka pakliuvusį paltelį ir bėgdavom į lauką – gal dar pavyks sutikti Kalėdų senelį? Ir kaip visad, dideliam mūsų nusivylimui, nepavykdavo pamatyti nei raudonos jo kepurės galiuko. Po “o ne, ir vėl nespėjom” eidavom ieškoti dovanų… Ne tik apsukrus buvo tasai Kalėdų senelis. Jis buvo ir labai gudrus. Dovanas palikdavo pačioje netikėčiausioje vietoje, kurią aplankydavom tikriausiai pačią paskutinę, ir tik žvilgtelėję, nes tai atrodė pernelyg neįtikėtina. Suradus tą Kalėdinį lobį, vyriausiasis pusbrolis maišą užsikrovė ant pečių, ir, palikdamas sniege ryškius pėdsakus, parnešdavo dovanas pasidžiaugti visiems… Kiekvienas už dovanėlę turėjo nuveikti šį tą įdomaus: padeklamuoti eilėraštį, padainuoti dainelę ar linksmai pašokti. Smagiausia buvo klausyti dieduko. Kiekvieną kūčių vakarą jis nustebindavo vis nauju, dar negirdėtu eilėraščiu arba linksma dainele. Su kokiu nekantrumu visi vyniojo dovanas…
Tikriausiai mūsų šeima ir skyrėsi tuo, kad dovanas išvyniodavom ne Kalėdų rytą, o kūčių vakarą. Ir niekaip nesurasdavau, kaip kiti vaikai galėjo sulaukti Kalėdų ryto… Juk mažam vaikui laukimas yra labai didelė kančia, o ypač DOVANŲ.

VISI MES Šidyje vaikai…

Mano širdutė visuomet stipriai virpa prieš išvyniojant dovaną: kokią ją gi Kalėdų senelis išrinko šiais metais, ir ar buvau pakankamai gera na žinoma, dabar jau nebe tokios naivios mintys sukasi mano galvoje Kūčių naktį, tačiau visada smagu priimti dovaną… Dovanoti taip pat labai smagu, tačiau Kalėdinės dovanos yra nepaprastos…
Nors jau nuo dešimties metų vaikai tuo raudonnosiu Kalėdų seneliu nebetiki, tačiau jis visgi yra… Tiesą pasakius, jų begalė… Juk visi mes taip rūpinamės kalėdinėmis dovanomis, taip ir patys tą stebuklingą Kalėdų rytą tampame Kalėdų seneliais. Gražus jausmas aplanko stipriai ir viltingai plakančias žmonių širdis… Čia ir yra tas stebuklas, kurio kartai ne visi supranta…

Atvirukai

Ar jūs bent jau numanote, kad net pačius gražiausius, moderniausius atvirukus galima pasidaryti namuose pačiam? Apie įvairius piešinukus ir karpinius pasakoti turbūt nereikia, todėl paminėsiu be galo gražius „naujos kartos“ atvirukus ir lipdukus, kurios mačiau daugiausia mūsų, Vilniaus, didžiuosiuose prekybos centruose. Pavyzdžiui, „erdviniai“ pusti atvirukai ar tokie pat lipdukai. Visų pirmą, galima tuos pačius lipdukus klijuoti prie įvairaus atspalvio bei storio popieriaus ir kartono. Bet kam juos pirkti, kai galime pasidaryti patys! Jums tereikės lipnios juostelės, limpantį paviršių turinčios iš abiejų jos pusių, geriau, kad juostelė butų kelių milimetrų storio; įvairaus atspalvio popieriaus ir kartono; plonos raštuotos medžiagos – geriausiai tiktų medvilninė ir pusvilnonė „škotiško rašto“; įvairūs kaspinėliai, blizgučiai – tiktų ir nagų dekoravimo priemonės; vatos; ir be abejo, žirklių bei kantrybės.

Taigi, sugalvokime ką norime pavaizduoti. Tebūnie tai šis , kad ir pieštas, Kalėdinis atvirukas. Paimkime plono žalio popieriaus, suglamžykime ir, atkirpę kelis lipnios juostos gabaliukus, klijuokime ją ant popieriaus, formuodami ratą (vainiką); po to iš juostelės ar virvutės užrišame mažytį kaspiną ir tos pačios lipnios juostos pagalba papuošiame juo vainiko viršūnę. Iškirpę iš spalvoto ar pačių paspalvinto popieriaus dvi saldžias lazdeles, priklijuojame jas. Tas pats darant varpelius. Paprasta!

Mačiau aš ir rankų darbo popieriaus atvirutes – į popierių „įlydyti“ sudžiovinti gėlių žiedai. Tai daroma dar paprasčiau. Jums reikės balto ar spalvoto pagal norą popieriaus; džiovintų gėlelių; indo; vandens; maišymo įrankio; ir metalinio lygaus tinklelio. Popierių suplėšykite taip smulkiai, kaip tik galite – nekarpykite jo. Sudėkite skutelius į indą, įpilkite vandens ir išmaišykite viską kol gausite vientisą masę, panašią į kleisterį. Dėliokite tą masę ant tinklelio, nepamiršdami įdėti sausų gėlių. Pagal pageidavimą galite įpilti kelis lašus lipalo klijų. Masę kruopščiai išlyginkite, saugiai padėkite ir prispauskite kokia nors kieta sunkia knyga, kurią prieš tai patariu įkišti į polietileno maišelį.

Skulptūrėlės

Be galo paprastas dalykėlis. Reikia paimti ½ stiklinės miltų, 1/3 stiklinės druskos ir įpilti ¼ stiklinės vandens. Rankomis (galite naudotis bet kokiais reikalingais jums įrankiais) lipdykite pageidaujamas skulptūrėles, tik atminkite – kuo ji didesnė, tuo ilgiau džius, todėl galvokite apie šią dovaną jau dabar! Pagal pageidavimą galite nudažyti gaminį akriliniais dažais arba įdėti maistinio pigmento tiesiai į tešlą. Gatavą gaminį galite labai atsargiai padžiovinti orkaitėje ant silpnos ugnies iki 10 minučių, tik labai atsargiai – per greitai džiūdamas gaminys suskilinėja. Geriausia leisti jam džiūti apie 2-3 savaites. Atminkite, kaip beatrodytų skulptūrėlės išorė, viduje ji gali būti visiškai minkšta ir nesudžiuvusi, todėl geriau leisti jai ilgiau džiūti, nei po to lieti ašaras. O šis mažas žalias drakoniukas iš nuotraukos gali tapti puikiu šaldytuvo magnetuku – jis yra plokščias.

Gatavą dovanėlę galima nulakuoti, kad druska ar dažai neteptu odos ir rūbų.

Kitokios idėjos

Svarbiausia – būti originaliu, nebijoti, kad dovana nepatiks, ar neišeis – juk tai buvo daryta jūsų rankomis, reiškia, kitos tokios dovanos visame pasaulyje nėra! Tai geras būdas parodyti žmogui, koks jis yra ypatingas. Galite iškepti ką nors valgomo, arba numegzti kepurę, kojines, ar pirštines, papuoštas įvairiais raštais, blizgučiais, kutais – kuo tik pageidausite. Galite nusipirkti paprasta stiklinę be paveiksliukų ir įvairiai ją išmarginti. Galite specialiais akriliniais dažais sukurti meno šedevrą ant marškinėlių, kelnių, sijono ar kitokių rūbų. Galite pasiūti gražų, unikalų žaisliuką. Arba tiesiog sukurti eilėraštį. Kad ir kas tai bebūtų – idėjų visuomet yra daug, tereikia skirti tam truputį laiko, dėmesio ir noro. Juk vien nuo minties, kaip žmogus apsidžiaugs, pasidaro taip gera ir šilta viduje, o ko gi dar mums reikia Kalėdų proga? Tai dovana ne tik kažkam, bet ir sau pačiam: visų pirmą, tai yra kūrybos džiaugsmas; ir antra, tai džiaugsmas duoti kitiems.

Linkiu visiems kūrybiškumo ir geros šventinės nuotaikos!

Elena

Turbūt, vien dėl to, kad mes taip laukiam Kalėdų, mums jos atrodo tokios stebūklingos, juk daug kas pamiršta tikrąją jų reikšmę. Žmones apima nenumaldomas troškimas skleist gerį ir gaut jį atgal. Dovanų pirkimas pasidaro manyja, apimančia didžiąją dalį pasaulio.Mažučių vaikučių  svajonės. Visada visi kartojo, jog Kalėdos stebuklų metas ir tada, jei būni geru vaikučiu, ne tik Kalėdų senelis atneša dovanų, bet ir visi norai pildosi. Ir tada mažutėje galvelėja kyla daug įvairiausių minčių. Vieni vaikučiai nori tik gražių dovanėlių, ir aišku, kuo daugiau tuo geriau, o kiti kažko įpatingo. Dauguma net užauge tebetiki tuo, kad tai stebuklų metas.Palinkėjimas. Nors Kalėdos, gal nevisiems labai džiugi ir mielai laukiama šventė, norėčiau palinkėt, kad bent sekundei, visi pamirštų pyktį, skausmą ir visus dalykus, kurie gadina gyvenimą, o prisimintų grožį, gėrį ir meilę. Meilės jums,Justė

Kalėdinė eglutė

O dabar surimtėkime. Iš tikrųjų, šių Kalėdų laukiu su kvailu nerimu ir didžiaake baime, mat klasės draugės dėl taupymo sumetimų prižadėjo man į dantis įsprausti elektros lemputę, apkarstyti girliandomis ir pastatyti klasės kampe. Įdomu ar tik dėl to nebus kaltas mano pernelyg lietuviškas ir turintis kalėdinį atspalvį vardas?

Kalėdiniai nuotykiai

Na, gerai, o dabar pakalbėkime dar rimčiau. Kalėdas aš dievinu, nes šią dieną man nutinka įvairiausių nuotykių – tai eglutę nuverčiu, tai pati pargriūnu.Oj, tik nereikia manęs vadinti kerėpla – tiesiog buvo slidu, o aš apsiavusi aukštakulniais žingsniavau iš….bažnyčios(juk gimiau dorų katalikų šalyje)! Ir teatleidžia man močiutė, į kurios parankę buvau įsikibusi šio (ne)laimingo atsitikimo metu ir tas vaikinas, kuris bandė padėti ištiesdamas ranką. Et, būtum tu buvęs tamsiaplaukis garbanius…

Apelsinai

Ką gi, pajuokavome ir užteks – ši pastraipa bus tikrai rimta ir persmelkta kalėdinės dvasios. Taigi. Kalėdos man visada kvepia apelsinais. O apelsinai Kalėdomis. Per šią šventę prisivalgau jų tiek daug, jog naktį imu blaškytis po namus ieškodama ,,Mezym forte‘‘ ar bent jau ,,Espumisan‘‘. Gal ir gerai, kad neturiu jaunesnio brolio ar sesės – dar Santa Claus‘u palaikytų…Merry Christmas for everyone!       

Pabaigoj gal nepakenktų ir truputis sentimentų! (Čia tai geras-net rimuoti pradėjau!) O dabar žengte marš lipdyti besmegenių, puošti namų, kepti ŽAS‘ų, ups, tai yra žąsų ir pirkti dovanų.

Su šventėm, mielieji

Kalėdos – viena svarbiausių krikščionių bažnyčios švenčių – Kristaus gimtadienis. Tik katalikai ir protestantai ją švenčia gruodžio 25d., o stačiatikiai – sausio 6d.

Pagonims ši diena buvo žiemos saulėgrįžos, šviesos perhalės prieš tamsą, protėvių pagerbimo diena. Daugelis tą dieną švęsdavo ir naujų metų pradžią.

Bendra gal tik tai, kad visuose kraštuose priimta Kalėdas ir Naujuosius metus sutikti ypatingai, su ypatingomis vaišėmis, papročiais ir pan.

Kaip Kalėdos švenčiamos…
… Lietuvoje

Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Nuo stalo nuimtą šieną dalindavo gyvuliams.  Tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Prieš Kalėdas neretai skresdavo kiaulę ir atlikdavo skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galvą papuošdavo žalumynais. Kiaulienos valgymas bei aukojimas buvo magiška priemonė padidinti žemės derlingumui.

Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo, nieko nedirbdavo, užsiimdavo būrimais. Šaltos Kalėdos reiškė vėlyvą pavasarį, saulėta diena – derlingus metus.  Svarbią reikšmę turėjo linkėjimai bei sveikinimai. Apeiginius linkėjimus atlikinėjo žyniai, persirengėliai. Vėliau šis paprotys išliko kaip vaikščiojimas persirengus Kalėdų seniu arba Kalėda, gero derliaus linkėjimas.

Vėliau kalėdojimo apeigas pradėjo atlikinėti patys valstiečiai, lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą. Kalėdojimas prasidėdavo per Kalėdas ir trukdavo iki Trijų karalių.  Kalėdų dainoms būdingi priedainiai „leliu kalėda“, „leliumai“, „alelium kalėda“, „aladumai ladum“. Dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Šias dainas katalikų dvasininkija draudė giedoti. Sugrįžtanti saulė giesmėse vaizduojama moterimi su perlų vainiku ir kitaip. Dažnas žydinčio medžio motyvas, simbolizuojantis pasaulio medį, taip pat besiartinantį pavasarį. Neretai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atgimstančio pavasario simbolis. Saulė vaizduojama žydinti, besidabinanti, besimainanti.  Per Kalėdas namai buvo puošiami eglės šakomis. Neaišku, ar buvo puošiamos pačios šakos…

Anglijoje  Gaminamas tradicinis pudingas, kuris prieš patiekiant ant stalo apipilamas romu ir uždegamas.   Dar vienas tradicinis patiekalas – įdaryta kalakutė, į kurios vidų prikemšama visko, ko tik randama šaldytuve: duonos, sūrio, džiovintų vaisių, pupelių ir t.t. Tačiau taip greičiausiai elgiamasi ne iš meilės kokioms nors ypatingoms tradicijoms, o todėl, kad kalakutė – iš tikrųjų dideli paukščiai ir įdaro joms reikia labai daug.  O šventės patalpos puošiamos žaliuojančiomis šakelėmis. Tam naudojama ne tik mums įprasta eglė, bet ir bugienis bei amalas. Beje, tikima, kad bučinys po amalo šakele per Kalėdas atneša amžiną meilę ar sutvirtina draugystę…

Buriatijoje  Žiemą buriatai švęsdavo Baltąjį Mėnesį. Tuo laiku buvo rengiamos įvairios apeigos, skirtos pamaloninti dvasioms globėjoms, vykdavo apeiginės varžybos, buvo rungiamasi, kas stipresnis, taikliau šaudo iš lanko, greičiau čiuožia ir t.t.  Visa giminė susirinldavo į bendrą puotą su tradiciniais patiekalais. Veikiant europietiškoms ir krikščioniškoms tradicijoms, daugelis Baltojo Mėnesio apeigų tapo Kalėdų ir Naujųjų metų šventės dalimi….

Izraelyje  Žydams Naujieji metai – šventas laikas, kai reikia apmąstyti savo nuodėmes bei klaidas ir pasižadėti jas ištaisyti. Vaikams dovanojami nauji drabužiai. Šventinėms vaišėms kepama šviežia duona ir valgomi vaisiai….

Japonijoje  Kad neįsileistų į namus piktųjų dvasių, japonai prie įėjimo pakabina saujelę šiaudų. Be to, tikima, kad tai atneša tiems namams laimę. O tuo momentu, kai pasibeldžia Naujieji, visi pradeda garsiai juoktis. Tikima, kad garsus ir ilgai trunkantis juokas atneš sėkmę visais ateinančiais metais.  Šventiniams patiekalams naudojami tik ,,laimingi“ produktai. Manoma, kad jūros kopūstai teikia džiaugsmą, kepti kaštonai – sėkmę darbuose, žirniai ir pupos – sveikatą, virta žuvis – ramybę, žuvų ikrai – laimę šeimoje ir t.t. Vaišinamasi tyliai, be triukšmo, nes tikima, kad niekam nevalia drumsti susikaupimo ir minčių apie ateitį…

Vengrijoje  Vengrijoje gyva sena tradicija Kūčių dieną laikytis griežto pasninko. Žmonės ne tik patys nevalgo, bet ir nešeria gyvulių. O tai, kad jau galima sėstis prie stalo, praneša varpų skambėjimas. Tada valgoma pasninkiška vakarienė, po kurios visi skuba į bažnyčią, o grižę vėl sėda rpei stalo, tik šį kartą ant jo jau dedami mėsiški valgiai.  Būtina, kad ant stalo būtų kiaulienos – tai, esą, neša laimę. Kalėdų rytą pirmoji turi keltis namų šeimininkė ir išgerti taurelę degtinės – kad gyvulių apetitas ateinančiais metais būtų geras. O namų šeimininko pareiga – iki pusryčių parnešti vandens. Mat Kalėdų rytą iš šaltinio ar šulinio vandenį gali semti tik vyrai.  Beje, turėkite omeny – tikima, kad jei Kalėdų rytą pirmas į svečius užeina vyriškis, tai žada namams laimę, o jei moteris – nelaimę. Todėl kartais netoli gyvenantys giminaičiai ar draugai pasiunčia kokį nors guvų šeimos bernioką ,,su reikalais“ į tuos namus, kuriems linki sėkmės. 

Nastė